Fotomenininko, vertėjo, gydytojo Michailo Aizeno fotografijų parodos „Vanduo (ir šviesa)“ atidarymas

 

Tai įvyko Trakuose. Buvo gana niūri ankstyvo rudens diena, tiltu link Pilies salos neskubriai žingsniavo pavargę turistai, kažkur kvatojo kiras ir grojo akordeonas. Staiga virš galvos besistumdantys debesys prasiskyrė, vienas vienintelis saulės spindulys smogė į ežerą šalia tilto, ir pilkas vanduo sužaižaravo sidabru, auksinis šulinys perskrodė gelmę, pamačiau, kad ji gyva, pilna besiraizgančių žolynų su mažom baltom gėlėm, pilna smalsių žuvelių, gyvybės, erdvės, spalvų, vaizdų… viskas keitėsi, mainėsi, ir nors tai truko vos keliolika trumpų sekundžių, per tą laiką supratau, kad gaudyti nenuspėjamą vandens žaismą su šviesa yra neapsakomas malonumas.

 

Ar gali būti kitaip, jei 73% tavo smegenų sudaro vanduo?

 

Vasarą Vilnelė neįtikėtinai žalia, rodos, tai ne vanduo tingiai skalauja žoles, o žolės stumia upelės vandenį į Nerį. Žeimena paslaptinga ir permaininga: niekad nežinai, ką pagaus objektyvas – sklandantį virš vandens laumžirgį ar vėją pakrantės beržyne. Ruduo Markučių kūdrose auksinis ir žalias, purpurinis ir sidabrinis, o plaukiančių ančių sukeliamos bangelės skaido spalvas į neįtikėtiną mozaiką. Baluošo, Pakaso, Ūkojo ir Dringio didinga ramybė užburia, tiesiog sustingsti ant kranto, palikęs kažkur už horizonto darbus ir rūpesčius. Povandeninis pasaulis prasiveržia į paviršių ir apstulbina spalvomis ir formomis. O į kokią gelmę veda seni laiptai? Gal prie jaukaus rudeniškos arbatos puodelio…

 

„Per veidą verčias vandenų rasa…“ (G. Patackas)

 

 

Michailas Aizenas

 

 

Paroda veiks iki 2019 m. sausio 25 d.