2022-06-27
2022 m. birželio 22 d. į Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejų rinkosi atstovai iš Vilniaus, Anykščių, Kauno – žilagalviai senjorai farmacininkai ir tik ką baigę studijas, bibliotekininkai, muziejininkai.
Svečius pasveikino muziejaus direktorius dr. Tauras Mekas, ištrauką iš ankstyvosios A. Žukausko-Vienuolio kūrybos ir laiškų skaitė Levastė Aglinskaitė.
Trys įdomūs, vienas kitą papildantys pranešimai publiką sutelkė įdėmiam klausymui, o vėliau ir diskusijai, koks vis tik buvo tas Antanas Žukauskas-Vienuolis? Atsiskyrėlis, mėgęs vienatvę ir tykią aplinką Anykščiuose ar vis tik žmogus mėgęs bendrystę, dirbęs aktyvų žurnalisto darbą, vaistininkas ar labiau rašytojas? O gal buvo visko po truputį, kas iš reikalo, o kai kas iš pašaukimo? Kiekvienam klausiusiam pranešimų mintyse rangėsi skirtingi klaustukai. Janina Valančiūtė pranešime „Tarp vaistininkystės ir kūrybos“ išrikiavo A. Žukausko-Vienuolio biografijos faktus, jo, kaip vaistininko kelią nuo Maskvos iki Tblisio ir vėl į Lietuvą. Trumpai palietė pirmuosius literatūrinius bandymus. Tautvydas Kontrimavičius pranešime „Vaistininko kvapas“ ieškojo vaistininkystės pėdsakų ne tik Lietuvoje, bet ir tolimose šalyse. Ir rado, net konferencijos dalyviams leido pajusti tą atvežtinį iš Kaukazo kalnų kvapą. Vilma Gudienė ir Aurelija Gegnerytė pranešime „A. Žukausko-Vienuolio asmenybė farmacijos istorijos kontekste“ kėlė ne mažiau diskusinius klausimus, kaip, kodėl jaunuolis pasirinko farmaciją? Bet tuo pačiu duoda ir atsakymą. Jog tuometinės socialinės ir politinės sąlygos nelabai daug pasirinkimo jaunuoliams galėjo pateikti – kunigas, vaistininkas, advokatas ar gydytojas, jei norėjai grįžti Lietuvon.
Po ypatingų žolelių arbatos pertraukėlės, sekėme farmacijos istoriko, muziejaus direktoriaus Tauro Meko vedamos ekskursijos takais. Ko čia tik nebuvo: už milijoną dolerių vos neparduoto vaistažolių smulkintuvo, numirėlio galvų miltukų, meilės eliksyro, įvairiausių retortų, instrumentų, indų, grūstuvų, senų knygų ir visokio kito gero, o mums reikėjo ne tik atidžiai klausytis, bet ir saugoti kaktas, kad neužkliūtų už balkio įeinant į paslaptingus rūsius, galvas, kad nenusisuktų nuo kvapų ir šiurpių pasakojimų. Visko apsakyti neįmanoma – būtina nuvykti į muziejų ir patiems pamatyti, dar geriau pajausti gyvą vadovo pasakojimą https://lsmuni.lt/lt/struktura/kiti-padaliniai-ir-organizacijos/muziejai/lietuvos-medicinos-ir-farmacijos-istorijos-muziejus/
Nepaminėjau, kad iki konferencijos, dar mums mieloji Vilma Gudienė su Kauno gidų gidu parodė ir įdomiai pristatė namą, kurį buvo įsigijęs A. Žukauskas-Vienuolis Kaune ir jau buvo pradėjęs įsikurti… Deja, karas viską sujaukė ir rašytojas vėl turėjo sugrįžti į Anykščius. Namas adresu Vileišio g. 8 stovi visai šalia žymiosios Jono Balčikonio vardo gimnazijos, apsuptas namų, matomas nuo Prisikėlimo bažnyčios apžvalgos aikštelės. Daugiau apie šio namo ir jo istoriją A.Vienuolio gyvenime galima rasti Alvydo Surblio publikacijoje „Kaunietiškos A.Žukausko-Vienuolio asmeninio gyvenimo akimirkos“ atspausdintoje Kauno dienos portale.
Nuoširdus ačiū konferencijos organizatoriams bei visiems medicinos ir farmacijos istorijos mylėtojams už įdomų, informatyvų renginį, susitikimą, diskusijas.
Tariu – iki kito pasimatymo.
Regina Vaišvilienė
