Konferencijos programoje analizuojamos temos:
Tinklainės ligų diagnozė ir jų gydymas.
Gyvenimo kokybės pokyčiai ir kaip prisitaikyti prie jų?
Kaip prastėjant regėjimui neprarasti skaitymo džiaugsmo?
Registracijos laikas 10.00 – 11.00 val.
Paciento istorija
Kai man buvo ketveri metukai susirgau diabetu. Tuo metu sąlygos diabetui gydyti Lietuvoje buvo labai prastos. Nors aš, kaip vaikas, gavau vienkartinių švirkštų leistis insulinui. Vieno švirkšto turėjo pakakti penkiems dūriams, o po jų tėtis perimdavo švirkštą ir pats leisdavosi insuliną, nes jis turėjo tik kaitinamuosius švirkštus. Ar mano tėčiui taip pat buvo diagnozuotas diabetas? Taip.
Ką reiškia sirgti diabetu? Ši liga – tai nuolatinė savęs kontrolė, skaičiavimai (kalorijų, fizinio aktyvumo, insulino dozės). Kai buvau vaikas tai man atrodė tarsi žaidimas. Nelabai suvokiau, kad sergu. Kiek sunkiau būdavo, kai reikėdavo kiekvienais metais važiuoti į Kauno klinikas tam, kad būtų padaryti išsamūs sveikatos tyrimai. Palatose tilpdavo 6 vaikai, tad bendraujant su vyresnėmis mergaitėmis vis klausydavausi, ką reiškia diabetas, kai tu esi jau vyresnė: kaip joms sekasi mokytis, kaip sutaria su klasės draugais ir ką norėtų studijuoti baigusios mokyklą. Labai dažnai girdėdavau tokį pasakymą: „Ką daugiau studijuosi, jeigu ne mediciną? Noriu būti sesele, štai kad ir šitame Endokrinologijos skyriuje. Daugiau nelabai kur priims studijuoti. Kur tu su diabetu gali nukeliauti?“. Tokie panašūs pasisakymai vyraudavo tarp vyresnių mergaičių. Šiandien man tai atrodo visiškai nelogiška, nes dirbant medicinos srityje, mano nuomone, reikia fizinių jėgų, ištvermės, bet tuo metu atrodė, kad visi iš manęs nieko daugiau nesitiki. O aš maištavau, nenorėjau, kad mano tolimesnį likimą nuspręstų liga. Nusprendžiau, kad medicinos tikrai niekada nestudijuosiu. Taigi, kai diabeto mokyklėlėje mintinai atsakydavau į visus pateiktus klausimus apie ligą, manęs paklausdavo gal studijuosiu mediciną, visada sakydavau „ne“. Biologiją mokiausi puikiai, ir jei tik mokytoja pasiteiraudavo, gal vis tik norėsiu studijuoti mediciną, sakydavau „ne“, nors ši sritis man visada buvo įdomi. Buvau vaikiškai ir kvailai užsispyrusi. Studijuoti pasirinkau komunikacijos mokslus, nes norėjau kurti, rašyti, generuoti idėjas.
Džiaugiausi studijomis. Apie mediciną lyg ir nebeliko laiko galvoti, kol susilaukiau sūnaus. Tuomet mitybos, sveikatos klausimai vėl tapo viena iš įdomiausių temų. Kai mano sūnui buvo pusantrų metukų, ryte pabudus dešinėje akyje pamačiau tik tamsią dėmę. Bėgau į vonią pažiūrėti į veidrodį, nes nesuvokiau kas vyksta. Lyg veidrodis būtų galėjęs parodyti tai, kas mano viduje. Pamenu, kaip negalėjau įkvėpti oro, tik viena akimi žiūrėjau į išsiliejusią dėmę priešais save. Girdėjau tik savo širdies dūžius, išmušė karštis ir šaltis tuo pačiu metu, susmukau ant grindų, atrodė, kad baimė apėmė visą kūną, negalėjau pajudėti, negalėjau galvoti, tik gulėjau ant šaltų grindų ir bandžiau įkvėpti. Nežinia kiek laiko taip prabuvau, atsipeikėjau tik tuomet, kai išgirdau savo mažylį verkiantį. Jam reikėjo mamos. Paskui sekė skambutis vyrui, tada bėgimas į polikliniką, skubus siuntimas į Kauno klinikas pas chirurgą. Ten reikėjo atlikti tyrimus, ėjau iš vieno kabineto į kitą, laukiau eilėje, laukiau kada pakvies užeiti ir vėl ėjau į kitą. Nežinau, kiek laiko tiek vaikščiojau, nemąsčiau nieko, tik kaip robotas vykdžiau tai, kas liepiama. Galiausiai, chirurgas pasakė, kad reikia operuoti. Nors žodis operacija skambėjo ir baisiai, nors paniškai bijau, kai kas nors bando prisiliesti prie akių, laukiau… Bijojau, nenorėjau operuotis, bet tuo pačiu metu ir laukiau, nes kelio atgal nebuvo. Tuo metu man labai reikėjo vilties. Vilties, kad bus geriau. Vilties, kad su antrąja akimi taip nenutiks. Vilties, kad galėsiu vaikščioti ir nesuklupti, nes jau buvau pasipuošusi keliais nubrozdinimais, mat nebesuvokiau atstumo iki daiktų, nesuvokiau kaip statyti savo pėdas lauke ant žolės. Man labai reikėjo vilties, kad galėsiu pasirūpinti savo sūnumi, kad jo vaikystė nebus nuspalvinta prisiminimais apie nematančią mamą.
Man, kaip ir visiems sergantiems tinklainės ligomis, reikia vilties. Vilties, kad ištikus tokiai krizei, gausime visokeriopą pagalbą. Kad medicinos darbuotojai galės suteikti tokį gydymą, kuris labiausiai atitinka kiekvieno sergančiojo organizmo poreikius ir net sunkiausią akimirką turėsime ramybę, kad už vaistus nereikės ieškoti papildomo finansavimo, jog susidūrus su žmonėmis viešojoje erdvėje, neteks šimtus kartų atsiprašinėti už tai, kad turime silpną regėjimą ar esame akli.
Susidūrus su tokiomis problemomis, sutikau daugybę žmonių, kurie ieškojo atsakymų į jiems kylančius klausimus, ieškojo galimybės kaip pagerinti savo sveikatą, kalbėjo apie tai, kad sergantieji gydymą gauna tik dvejiems metams, o toliau… Be gydymo ateities kaip ir nelieka. Tuo metu mane pakvietė prisijungti prie Sergančiųjų tinklainės ligomis asociacijos (STLA), kiek vėliau tapau šios asociacijos prezidente. Visa veikla grindžiama savanoryste, tad akivaizdu, kad reikia turėti darbą. Aš dirbu Lietuvos medicinos bibliotekoje. Prisiminus vaikystės maištavimą, pasidaro juokinga, kad tiek laiko bėgusi nuo medicinos, dabar, kad ir mažyčiu gabalėliu, tenka su ja susidurti kasdien. Tokia mano istorija, tačiau jų yra daugybė.
Kviečiu šių metų spalio 15 d. sudalyvauti mūsų rengiamoje konferencijoje „Pagalba sau“. Tai galimybė pamatyti iš arčiau kitus žmones, kurie nepaisant savo sveikatos sutrikimų kabinasi į gyvenimą. Galimybė išgirsti įvairius specialistus kalbančius apie ligas, simptomus, nes nežinome, kas mūsų laukia jau rytoj.
