Popieriaus karpinių paroda „Čiobrelių take“, sakyčiau, Vilniaus tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ vizualinis tęsinys. Parodai atrinkti darbai kupini vasaros augmenijos gyvasties ir lietuvių liaudies dainų skambesio, kurias man pačiai teko dainuoti folkloro ansamblyje „Dailingė“. O ir karpinio kirpimas – tarsi muzikavimas kanklėmis – atliekamas abiejomis rankomis, apjungiant lytėjimą ir vaizduotę. Tokiais momentais į procesą įsijungia abu žmogaus smegenų pusrutuliai. Neveltui popieriaus karpymas žirklėmis, pjaustymas ar plėšymas, kaip ir muzika, naudojamas lavinant smulkiąją motoriką, o kartais – kaip papildoma terapija, gydant depresiją ar kalbos sutrikimus.
Susivokimui ir pripažinimui pačiai sau, kad savita vaizduotė bei kantrybė karpyti yra mano įgimtinė dovana, prireikė daugiau kaip trisdešimties metų. Pristatydama savo karpinių meną kviečiu žiūrovą, ypač tą, nuolat skubantį ir „užsisukusį“ vartotojiškoje šiūdienoje, stabtelėti ir išdrįsti paieškoti savyje kūrėjo gijų. Kūryba yra pirmiausia mūsų pačių būties balzamas, todėl – niekada nevėlu pradėti.
Žirklutes į rankas man, gal penkiametei, įdavė močiutė. Skyliavau lapus, žoleles ir šiaip, kas pakliuvo. Kai pradinėje mokykloje mokytoja supažindino su popieriaus karpinių menu, taip jis mane ir lydi gyvenimo vingiuose jau beveik keturiasdešimt metų, būdamas dažniausiai asmenine terapija ir atgaiva. Idealu, kai karpinys nėra laiko terminais apibrėžtas įsipareigojimas, kai yra laisvas kūrybinis santykis su pačia savimi: sąmone, pasąmone ir kūno fizine ištverme. Ornamentai kartais tokie smulkučiai, kad visas vieno darbo procesas gali užsitęsti iki metų.
Karpinio gimimas prasideda nuo ilgai mintyse puoselėto vaizdinio, kylančio išgirdus asmeninę patirtį išryškinantį garsą, posakį, ar pamačius kokį reginį. Ryškiausi minties įkvėpėjai – muzika ir poezija, persipindamos su Lietuvos gamtos grožiu, tautiniu paveldu: lietuvių liaudies dainomis, sakmėmis, papročiais, tekstile ir architektūra, baltų raštais ir simboliais. Man tikras iššūkis vizualizuoti „prikibusią“ mintį į eskizą, o kirpti – smagumėlis ir meditacija, kurios rezultatas neapsakomai magiškas, virpantis popieriaus plazdinys, lydimas šokančių šešėlių. Dėl šios magijos kartais karpinių sąmoningai ilgai nepriklijuoju. Kurdama karpinio eskizą stengiuosi nenaudoti liniuotės, šablonų ar skriestuvo. Mano akiai natūraliai vibruojanti linija mielesnė už itin tikslias geometrines linijas ir formas. Karpinius karpau dažniausiai iš balto popieriaus. Vienintelis įrankis – šiek tiek lenktos manikiūro žirklutės.
Pradžioje iškarpytus darbus dovanodavau mamai, vėliau – draugams ir kolegoms. Kai vis dažniau sulaukdavau klausimo, kodėl neeksponuoju karpinių parodose viešai, susimąsčiau, kad gal tikrai pernelyg ilgai „nurašinėju“ į laiko trūkumo sąskaitą man labai svarbius dalykus. Ir kol galvoje kirbėjo tik mintis „nuo ko čia pardėti“, likimas pats viskuo pasirūpino, 2003 metais visai atsitiktinai įduodamas man į rankas žurnalą „Rankdarbiai plius visažinis“, kur perskaičiau, kaip gerokai vėliau paaiškėjo, man lemtingą kvietimą karpinių meistrams atsiųsti darbus projektui „Lietuvos tūkstantmetis karpiniuose“. Tiesa, tik 2010 m. žurnalo vyriausiasis redaktorius Feliksas Marcinkas man paskambino ir pakvietė sudalyvauti parodoje. Taip mano gyvenimo kelias sužydėjo karpiniais, o jame ne tik sutikau daug bendraminčių, bet ir pati kūryba įgavo naujų atsplavių ir prasmių.
Nuo 2010 m. dalyvauju respublikinėse ir tarptautinėse parodose, karpytojų pleneruose, konferencijose. Darbai publikuoti Felikso Marcinko monografijoje „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, Lietuvos tautodailininkų sąjungos respublikinės parodos ,,100 karpinių Lietuvai“ Marijampolėje ir respublikinės karpinių parodos Tauragnuose kataloguose. Esu padovanojusi darbų Lietuvos nacionaliniam muziejui, Utenos kraštotyros muziejui, Tauragės krašto muziejui „Santaka“.
Nuo 2019 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė.
