Hipokratas teigė – Omnium artium nobilíssima medicína est (Visų menų kilmingiausia yra medicina(lot.)). Šiame teiginyje tiesos tikrai yra – medicina ir menas susiję net šiais laikais, kuomet gali atrodyti, jog gydytojas tėra tik „techninį“ vaidmenį atliekantis specialistas, o tapytojas – fantazijų pasaulyje gyvenantis žmogus. Vis dėlto, profesionalus menas reikalauja susikaupimo ir kantraus darbo, jautrumo aplinkai, socialiniams įvykiams, asmeniniams ir ne tik išgyvenimams, visa tai atsispindi plastinėje raiškoje, šiuo atveju – tapybos kūriniuose. Kalbant apie mediko profesiją – jau ne vieną kartą iš didelę patirtį sukaupusių gydytojų tenka išgirsti, jog tai – iš dalies ir menas: nuolat būti akylam, pastebėti, ko pacientas dėl įvairiausių priežasčių savarankiškai neįvardina. O kiek kalbų apie fenomenalią „gydytojų nuojautą“, iš tikrųjų susidedančią iš žinių bagažo ir patirties!
Simboliška, o daugeliui ir netikėta, jog, būdama profesionali tapytoja, pasirinkau įgyti dar vieną – gydytojos specialybę. Gavusi pasiūlymą surengti pirmąją parodą šiuo atveju konceptualioje erdvėje – Lietuvos medicinos bibliotekos galerijoje – nesudvejojau, tai tapo tarsi patvirtinimu, kad šias specialybes suderinti įmanoma, bei įkvėpimu ateities kūrybai, kuri, jau žinau, bus susijusi su dabartine veikla – studijos VU Medicinos fakultete, darbas ligoninėje suteikė idėjų būsimiems paveikslams, kurie kol kas laukia savo gimimo eskizų bloknote.
Šioje parodoje eksponuojami tapybos darbai iš 2015 m. baigiamojo bakalaurinio darbo ciklo „Vėl tas liūdnas déjà vu…”. Tuo metu mane domino tikrovės išgyvenimas, tarsi ji būtų „nereali“ – nors su situacija susiduriama pirmą kartą, užplūsta apgaulingas artumo, nostalgijos pojūtis, tai siejama su vaikystės gyvenimo tarpsniu. Iš čia atkeliavo ir motyvai – vaikystės periodu mane supę daiktai, aplinka – tai, kas sukelia prisiminimus apie įvykius, nutikusius prieš daugelį metų. Tik nežinia, kokia dalis šių prisiminimų yra tikra, gal tai susapnavau ar pasidarbavo vaizduotė? Tapant šie menami įvykiai tarytum „išgyvenami“ dar kartą, įvyksta savotiška refleksija į manąjį atsisveikinimą su vaikyste. Nors asmeninis ryšys su objektais svarbus, dėl prabėgusio laiko jie tampa nebepažinūs, tarsi sapno nuotrupos – realūs daiktai pradeda priminti žaislinius, gyva virsta į negyva, gamta tampa sintetine, šešėliai – fiktyviais… Siekiu ne idealizuoti praeitį, o, žvelgdama iš dabartinės pozicijos, kalbėti apie mane kamuojančią nostalgiją prabėgusiam laikui.
Eglė Stukaitė, VU Medicinos fakulteto Medicinos studijų programos II kurso studentė
Paroda veiks iki balandžio 28 d.
