2019 m. spalio 4 d. 14 val. Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7, Vilnius) vyko chirurgo, habilituoto medicinos mokslų daktaro Jono Stanaičio 100 metų jubiliejui skirtas minėjimas „Gydyti be stebuklų ir daryti stebuklus be žodžių“ (J. V. Gėtė).
PROGRAMA
Įžangos žodis. Doc. Olga Račkauskienė Tėtės gyvenimo kelias. Violeta Staniulionienė Kavos pertraukėlė Tėtė – gydytojas chirurgas. Doc. Juozas Stanaitis Kolegų, giminaičių, bendradarbių, pažįstamų ir visų norinčiųjų pasisakymai Dalyvauja aktorė Marcelė Sirgedienė, smuikininkė Ramunė Grakauskaitė, violončelininkė Regina Rutkauskienė
Jonas Stanaitis (1919 09 20, Matarnai–1997 04 16, Vilnius) – dramatiško likimo chirurgas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, mokslininkas ir išradėjas. Būsimasis gydytojas mokėsi Alytaus valstybinėje gimnazijoje, vėliau Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną. Karo frontui iš Rusijos artėjant į Lietuvą, daugiau nei pusė bendrakursių, draugų, sesuo ir brolis pasitraukė į Vakarus. Jonas kartu su giminėmis taip pat bandė trauktis, tačiau nenorėdamas palikti tėvų vienų ir matydamas, kaip tautiečiams trūksta medicininės pagalbos, jis su žmona Birute apsisprendė likti.
Apsistojo Žemaitijoje, kur tuščioje ambulatorijoje, priiminėjo pirmuosius pacientus, kurie plūdo ir pėsti, ir su arkliais. Pradėjęs dirbti gydytoju chirurgu ir siekdamas apsaugoti šeimą nuo tremties, apkeliavo beveik visą Lietuvą. 1946–1963 m. dirbo Skuode, Lazdijuose, Žemaičių Naumiestyje, chirurgu ir vyriausiuoju gydytoju Šilalės, Šakių ligoninėse, buvo Šilutės ligoninės chirurginio skyriaus vedėju. 1963 m. iš Šilutės persikėlė gyventi į Vilnių. 1963–1972 m. dirbo Respublikinio tuberkuliozės mokslo tyrimo instituto Plaučių chirurgijos skyriaus vedėju. Nuo 1972 m. buvo Sveikatos apsaugos ministerijos Patentų, licencijų, išradimų, racionalizacinių pasiūlymų ir mokslo įdiegimų skyriaus vedėjas.
Nors J. Stanaitis dirbo toli nuo didžiųjų mokslo ir gydymo centrų, sukonstravo aparatą blauzdos kaulų lūžiams atstatyti, kuris nuo 1962 m. buvo gaminamas serijiniu būdu. Be to, jis pirmasis Lietuvoje iš provincijoje dirbančių chirurgų 1960 m. apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją „Blauzdos kaulų lūžimai ir jų gydymas“. Moksliniam darbui vadovavo hab. dr. profesorius Pranas Norkūnas. 1973 m. Jonas Stanaitis Maskvoje apgynė habilituoto medicinos mokslų daktaro disertaciją „Pleuros empiemos diagnostika ir gydymas stacionare“ (konsultantai: akademikas prof. L. K. Bogušas ir dr. prof. I. Kazakevičius). J. Stanaitis sukūrė siurblį skysčiui iš krūtinės ląstos išsiurbti. 1993 m. Jonui Stanaičiui suteiktas habilituoto medicinos daktaro vardas. II-me Lietuvos širdies ir krūtinės chirurgų draugijos suvažiavime 1995 m. jis buvo išrinktas Garbės nariu
J. Stanaitis parašė 3 monografijas, buvo kelių knygų autorius: „Pleuros empiema“ (1977), „Riboti plaučių šešėliai“ (su kitais, 1980). Spaudai parengė šiuos leidinius: „Kova su tuberkulioze“ (1965), dvitomį „Urgentinė chirurgija“ (1984, 1987), „Lietuvos chirurgijos istorija“ (1991), „Traumatologijos vadovas“ (1994), paskelbė kelias dešimtis mokslo publikacijų. Jo naujausia atsiminimų knyga „Usnynas“ buvo išleista jau po mirties (2000).
Minėjimo akimirkos (iš Stanaičio šeimos archyvo):
