2023-03-21
Kovo 21 d. minima Pasaulinė Dauno sindromo diena.
Šios dienos tikslas – didinti visuomenės supratimą apie Dauno sindromą, skatinti asmenų, turinčių Dauno sindromą, teisių, socialinės įtraukties ir gerovės palaikymą bei žmonių toleranciją.
Dauno sindromą, teisių, socialinės įtraukties ir gerovės palaikymą bei žmonių toleranciją.
Dauno sindromas – tai tokia būklė, kai kūdikis gimsta turėdamas papildomą dvidešimt pirmąją chromosomą. Tai ne liga. Tai genetinis sutrikimas, nulemiantis vaiko intelektinę negalią bei fizinės raidos sutrikimus.
1866 m. anglų gydytojas J. L. Daunas (John Langdon Down) pirmą kartą aprašė grupę vaikų, kurie visi buvo panašios išvaizdos ir tuo skyrėsi nuo kitų protinį atsilikimą turinčių vaikų. Tik po šimto metų (1960 m.) buvo atskleista chromosominė šio sindromo priežastis ir pradėta vadinti jį aprašiusio žmogaus pavarde.
Vaikai su Dauno sindromu gimsta visose šalyse, visų rasių, socialinių grupių, visokio amžiaus, išsilavinimo, religinių įsitikinimų žmonėms. Moksliniais tyrimais iki šiol nepavyko nustatyti, kad Dauno sindromas būtų susijęs su tėvų ligomis, dieta, vaistų, alkoholio, narkotikų vartojimu. Nustatyta, kad didesnė rizika susilaukti kūdikio su Dauno sindromu vyresniame amžiuje, bet ir jaunesnės kaip 35 metų moterys susilaukia kūdikio, kuriam diagnozuojama ši genetinė anomalija. Priežastys tiriamos ir toliau, tačiau dar vyrauja nuomonė, kad anomalija ląstelių dalijimosi procese atsiranda tiesiog dėl ,, gamtos klaidos“.
Vaikų su Dauno sindromu raidos sutrikimai skirtingo laipsnio. Dauno sindromui būdingi bruožai: žemas raumenų tonusas; sulėtėjęs augimas ir vystymasis; maža galva, plokščias pakaušis, apvalus veidas; įstrižas akių plyšys; didelis atstumas tarp akių; didelis, netelpantis burnoje, liežuvis; protinis atsilikimas; žemas ūgis; sąnario nestabilumas. Tačiau jie gali ir neturėti šių bruožų.
Žmonės su Dauno sindromu turi lengvesnę ar sunkesnę protinę negalią: jie neišmoksta abstrakčiai, logiškai mąstyti, sunkiai įsimena, negali ilgam sukaupti dėmesio. Protinio atsilikimo sunkumo neįmanoma numatyti ankstyvoje kūdikystėje. Tai paaiškėja vaikui augant. Chromosomų perteklius lemia, kad vaikutis su Dauno sindromu nuo pat mažens vystosi lėčiau, tačiau dauguma tokių vaikų galės vaikščioti, bėgioti, laipioti, nemaža jų dalis išmoks bent kiek kalbėti bei patys apsitarnauti buityje (pavalgyti, apsirengti, nusiprausti, susišukuoti, pasinaudoti tualetu).
Vaikui su Dauno sindromu bei jį auginančiai šeimai jau nuo pat gimimo prireikia specialistų pagalbos.
Dauno sindromą turintys žmonės paprastai negali įsisavinti akademinių žinių, tačiau juos galima išmokyti savarankiškai apsitarnauti ar atlikti nesudėtingus konkrečius darbus, todėl vaikų su Dauno sindromu mokymas nukreiptas į jų asmens higienos, namų ruošos bei savitvarkos įgūdžių formavimą ir lavinimą.
Visi vaikai su Dauno sindromu yra unikalios asmenybės su savo ypatybėmis ir gebėjimais. Jeigu apie 1910 metus turintys Dauno sindromą išgyvendavo tik iki 9 metų, tai dabar gyvena iki 60 metų ir ilgiau.
Parengta pagal knygą Dauno sindromas : patarimai tėvams ir specialistams : mokymo priemonė / Algirdas Utkus, Evelina Dagytė, Natalija Krasovskaja, Aušra Matulevičienė, Rasmutė Manelienė, Roma Jusienė, Neringa Šalugienė, Ilona Jasaitytė, Skaidrė Račkauskienė. – Vilnius : Vilniaus universitetas : Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – 114, [4] p.VU Vaikų ligoninės Vaikų raidos centro bei Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos informaciją.
Lietuvos medicinos biblioteka parengė visuomenei naudingų literatūros šaltinių sąrašą šia tema.Šaltinius galite rasti ir užsisakyti bibliotekoje.