2021-01-23
Prof. Marija Gimbutienė 1993 m., Monikos Boirar nuotr.
Šiais metais archeologės, antropologės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921 01 23–1994 02 02) vardą girdėsime dažniau nei įprastai. Skambės jis ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. 2021-uosius Lietuvos Respublikos Seimas ir UNESCO paskelbė M. Gimbutienės metais. Sausio 23 d. sukanka šimtas metų, kai Vilniuje gimė ši pasaulinio garso mokslininkė. „Vilnius – man kaip lopšys, aš grįžtu į jį nuolatos. Jame praleista vaikystė yra mano pagrindas. Nors užaugau lenkų okupuotame Vilniuje, lietuvybės svorį jutau nuo pat mažumės. Mūsų namas buvo Vilniaus lietuvių komiteto centras, tėvas ten pirmininkavo. Savo namuose buvau mačiusi beveik visus Vilniaus krašto ir nepriklausomos Lietuvos veikėjus“ – taip kalbėjo profesorė 1993 m. po kelerių metų sugrįžusi į Lietuvą. „Tyrusi mirtį ir atradusi gyvenimą, ieškojusi Lietuvos ir atradusi pasaulį. Savo pačios gyvenimą, savo pačios laiką skaičiavusi dienomis ir valandomis, atrado pasaulį, matuojamą tūkstančiais ir dešimtimis tūkstančių metų“ – taip M. Gimbutienę apibūdino 1994 m. ją Anapilin išlydėdamas tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Nors didžiąją gyvenimo dalį archeologė praleido išeivijoje, bene svarbiausi mokslininkės ir jos šeimos prisiminimai pasiliko Lietuvoje. Lietuvių kultūra, tautos, valstybės klausimai visą laiką buvo jų akiratyje. Tai ypač gali pajusti vilniečiai, praeidami Alseikų šeimą įamžinusias atminties vietas Jogailos ir Vilniaus gatvėse. Ten, nedidelėse, skubantiems miestiečiams vos pastebimose atminimo lentelėse, slypi dramatiška XX a. pokario įvykių, sykiu Vilniaus bei Vilnijos krašto medicinos istorijos dalis, šiandien vis dar esanti kažkur pusiaukelėje tarp atminties ir užmaršties.
Alseikų šeimos namo Vilniuje Jogailos g. 11 fragmentas su memorialine lentele, nuotr. aut. Viktorija Jonkutė
M. Gimbutienė kultūros, mokslo bendruomenėje pirmiausia žinoma kaip senosios Europos istorijos, baltų ir indoeuropiečių kultūros, mitologijos tyrinėtoja, tačiau mažai kas žino apie mokslininkės sąsajas su medicina. Ji augo medikų Danieliaus ir Veronikos Alseikų šeimoje, nors šie užsiėmė ne tik gydymo praktika, bet ir įvairiausiomis kultūrinėmis, visuomeninėmis veiklomis, net tuomet, kai buvo už jas persekiojami. Alseikų namai Vilniuje Jogailos g. 11 dažnai sulaukdavo garbingų svečių. Jame yra lankęsis ir Vydūnas, Jonas Basanavičius, Antanas Žmuidzinavičius, Marija ir Jurgis Šlapeliai bei kitos garsios asmenybės.
Alseikų šeimos namas Vilniuje Jogailos g. 11 ir jiems skirta memorialinė lentelė, nuotr. aut. Viktorija Jonkutė
Gydytojai Alseikos globojo nukentėjusiuosius nuo karo, užsiėmė labdaringa veikla, steigė našlaičių prieglaudas, įkūrė Lietuvos sanitarinės pagalbos draugiją, pokario suiručių ir epidemijų metu atlikusią itin svarbų vaidmenį. Tuo metu pabėgėliai, tremtiniai tūkstančiais plūdo į Vilnių, didelei jų daliai reikėjo medicininės pagalbos. Metas buvo itin sunkus, pokariu trūko visko: maisto, drabužių, tvarsliavos, personalo, plito įvairios ligos. Galima tik įsivaizduoti, kokius sunkumus turėjo įveikti Alseikos ir kiti draugijos nariai, 1918 m. vidurvasarį persikraustydami iš Minsko ir pergabendami keliolikos vagonų traukinį su karo ligoninės inventoriumi į Vilnių. Čia jiems, nuolat derantis su vokiečių valdžia, siaučiant choleros epidemijai, teko iš naujo susikurti gyvenimus ir darbo vietas. Ir vis dėlto sėkmingai pavyko įveikti šiuos sunkumus.
Gydytojai Veronika ir Danielius Alseikos Vilniaus krašte prieš Pirmąjį pasaulinį karą, LMAVB RS F391-633
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas: Ona Žebrauskaitė, Juozas Stankevičius, Jonas Basanavičius, Veronika Alseikienė, Pranas Bieliauskas, Jurgis Šlapelis, Petras Kraujalis ir Vladas Jezukevičius
1918 m. spalio 15 d. apleistame trijų aukštų pastate Vilniaus g. 28 (dabar 25) įrengta poliklinika ir ligoninė. Joje veikė vaistinė, laboratorija, rentgeno kabinetas, operacinė, „elektrosgydomoji“ salė, tvarstymo, poilsio ir persirengimo kambariai, pagalbinės patalpos ir keletas gydytojų kabinetų, kur buvo priimami ligoniai. Ligoninės personalą sudarė keturiolika gydytojų, penki administracijos tarnautojai, aštuonios gailestingosios seserys, dvidešimt penkios sanitarės ir darbininkai. Be Alseikų joje dirbo chirurgas, buvęs Dorpato (dabar Tartu) universiteto chirurgijos asistentas, Kauno miesto ir Raudonojo kryžiaus ligoninių gydytojas A. Hagentornas, moterų ligų specialistas, buvęs Maskvos universiteto ginekologijos asistentas P. Ratomskis, vidaus ligų specialistas, buvęs Krokuvos universiteto asistentas, Kazanės universiteto daktaras V. Kairiūkštis, Paryžiuje aukštuosius kursus baigusi, daug metų Zakopanėje ir Vilniuje praktikavusi odontologė J. Biliūnienė. Taip pat buvo pakviestas vaikų ligų specialistas J. Augevičius, vidaus ligų specialistas J. Bagdonavičius, venerinių ligų specialistas V. Nagevičius bei kiti kviestiniai gydytojai, konsultantai. 1923-ųjų ataskaitos duomenimis, per metus ligoninėje gydyti 1594 gulintys pacientai ir 28 014 atėjusių ligonių, kurių daugumai suteiktos nemokamos medicinos paslaugos. Garsas apie ligoninę ir jos gydytojus sklido visame Vilnijos krašte, joje gydydavosi ne tik lietuviai, bet ir Vilniaus lenkai, gudai, žydai.
Pastato Vilniaus g. 25 vaizdai, nuotr. aut. Viktorija Jonkutė ir archyvinės medžiagos stop kadrai
Alseikų giminė pasižymėjo stipriomis, darbščiomis moterimis, kurios ne tik atkakliai siekė mokslo, išsilavinimo, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Veronika Janulaitytė-Alseikienė (1883 05 18–1971 09 26) garsėjo Vilniaus krašte kaip rūpestinga akių ligų gydytoja, pirmoji moteris, dar 1908 m. Vakaruose įgijusi medicinos mokslo daktaro laipsnį. O tai buvo itin retas atvejis, nes kartu su ja mediciną Berlyne studijavo tik 4 moterys ir beveik 400 vyrų. Grįžusi į Lietuvą V. Alseikienė dirbo Ukmergėje, iki 1931 m. vadovavo naujosios Vilniaus ligoninės akių ligų skyriui, jau tuo metu atliko šiuolaikiškas akies kataraktos operacijas, gydė trachomą, rūpinosi našlaičių sveikata. Darbo ligoninėje uždarbis dažniausiai būdavo skiriamas ligoninės ar poliklinikos reikmėms, o šeimos pragyvenimui ji uždirbdavo iš privačios praktikos. Savo bute buvo atidariusi privatų akių ligų kabinetą.
Veronika Janulaitytė-Alseikienė, Apie 1920 m., LMAVB RS F165-437
Į Vilnių grįžusių gydytojų skelbimai, Darbo balsas, 1918 m. lapkr. 6, Nr. 43, p. 16.
Gydytojos ambulatorijos kambarys būdavo visuomet pilnas vaikų, o jai pačiai tekdavo vaikščioti po prieglaudas skirtingose miesto vietose. Vilniuje gydytojos iniciatyva buvo įsteigtos amatų mokyklos: mergaitėms – siuvimo, audimo, mezgimo, rankų darbelių, berniukams – batsiuvių, stalių, šaltkalvių užsiėmimų. V. Alseikienė buvo aktyvi nukentėjusiems dėl karo šelpti ir „Ryto“ draugijos narė, Vilniaus lietuvių švietimo draugijos „Kultūra“ steigėja, aktyviai dalyvavo Vilniaus krašto lietuvių visuomeninėje veikloje. 1920 m. lenkų kariuomenei užėmus Vilnių, Alseikų šeimos butas buvo tapęs lietuvybės židiniu. Jame prieglobstį rasdavo daugelis atvykusių visuomenės veikėjų iš visos Lietuvos. 1921 m. gimė ilgai laukta dukra Marija. Gydytoja ir toliau daug dirbo. Bet 1931 m., nebepakeldama lenkų valdžios priespaudos ir persekiojimo, kaip ir dauguma aktyvių lietuvių veikėjų, su vaikais išvyko gyventi į Kauną, nors ir nelengva buvo vėl palikti namus, ligoninę, vyrą. Atvykusi pasitraukė iš aktyvios visuomeninės veiklos, dirbo Kauno ligonių kasoje, turėjo įsirengusi privatų akių ligų kabinetą. Veronika Alseikienė 1971 m., sulaukusi 88 metų, po sunkios ir ilgos ligos mirė. Palaidota Petrašiūnų kapinėse.
Danielius Alseika, Visuotinės enciklopedijos nuotr.
Giminaičių Janulaičių ir Alseikų susitikimas Ukmergėje, 1910 m., LMAVB RS F391
Gydytojas Danielius Alseika (1881 01 01–1936 05 09), Dorpate baigęs medicinos studijas, tapo garsiu ausų, gerklės, nosies ligų specialistu, domėjosi rentgenologija. 1910 m. vedė Veroniką Janulaitytę, kurį laiką dirbo gydytoju Ukmergėje. Vėliau praktikavosi Krokuvos, Vienos ir Maskvos universitetų klinikose. Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas, dirbo Rusijos Imperijos kariuomenės karo gydytoju Minske, taip pat lietuvių tremtinių, pabėgėlių organizacijose. Grįžęs į Lietuvą vadovavo naujajai ligoninei, poliklinikai ir Sanitarinės pagalbos draugijai, dirbo įvairų visuomeninį darbą, tobulinosi rentgeno srityje. 1920 m. tapo Vilniaus krašto sveikatos reikalų vedėju. D. Alseikos interesai taip pat neapsiribojo medicina, domėjosi Lietuvos istorijos, politikos, kultūrinio gyvenimo aktualijomis. Gydytojas buvo žinomas ir kaip žurnalistas, spaudos draudimo metais rašė į žurnalus „Varpas, „Ūkininkas“, vėliau įsteigė ir leido ne vieną leidinį, dalyvavo politinėje veikloje. 1920–1921 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose rinko aukas Kauno „Varpo“ bendrovei, Vilniaus krašto lietuviams. 1918–1934 m. dalyvavo Lietuvių mokslo draugijoje, skaitė pranešimus. 1929 m. įsteigė laikraštį „Vilniaus žodis“ ir iki 1931 m. buvo jo redaktorius. Deja, lenkų okupacinės administracijos Vilniuje buvo nuolat persekiojamas, suimamas, trukdė ir nesutarimai lietuvių organizacijose. Visa tai, šeimos išvykimas bei nesaugus rentgeno aparatas pakenkė D. Alseikos sveikatai. 1936 m. gegužės 9 d. būdamas 55 metų jis mirė, nebespėjęs atsisveikinti su vaikais ir žmona. Gydytojo laidotuvės buvo ypatingas ir išskirtinis įvykis. Nors tuometė valdžia neleido velionio lydėti pagrindinėmis miesto gatvėmis, įvairių tautybių žmonės miniomis mažesnėmis gatvelėmis plūdo su juo atsisveikinti. Palaidotas Vilniaus istorinėse Saulės (buv. Šv. Petro ir Povilo) kapinėse. Ant paminklinio akmens įrašyti žodžiai „Kovojęs dėl Vilniaus krašto ir tikėjęs geresne žmonijos ir lietuvių tautos ateitimi“.
Kultūros vertybių registro nuotr., aut. Jolanta Palunksnienė
Paskutinė D. Alseikos knyga, 1935 m.
Visa XX a. Vilniaus drama, pokario patirtis išsamiausiai perteikta D. Alseikos knygoje „Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 m.“, taip pat Kornelijos Jankauskaitės sudarytoje knygoje „V. Alseikienės prisiminimai ir laiškai“. Jas galima rasti ir Lietuvos medicinos bibliotekoje. Mariją Gimbutienę ir Alseikų šeimą primena ir Algirdo Tarvydo kino kronika įamžinusi archeologės apsilankymą Vilniuje, taip pat trumpas įrašas iš 2018 m. vykusio atminimo lentelės Sanitarijos pagalbos draugijai atidarymo Vilniaus g. 25 name. Tai tik keli šaltiniai, kuriais rėmėmės šiame įraše. 2021 m. sausio mėnesį ir visus metus organizuojama daugybė įvairiausių minėjimo renginių ir iniciatyvų. Sausio 26 d. 10 val. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų Baltojoje salėje vyks šiemet pirmoji didesnio masto virtuali konferencija „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“, kuri bus tiesiogiai transliuojama LRT.lt portale. Teigiama, kad M. Gimbutienė moksliniuose ir kultūriniuose tekstuose cituojama panašiai tiek kartų, kaip Nobelio premijos laureatai. Mokslininkę šiemet mini ir prisimena visas pasaulis. Tad atraskime ją iš naujo ir mes, tegul kuo ilgiau ji išlieka mūsų atmintyje.Parengė Regina Vaišvilienė ir Viktorija Jonkutė.
